Vanda Juknaitė pasakojimą pradeda prisiminimu apie susitikimą su Vasia – mažu, išsekusiu berniuku, kuris tapo savotišku kelionės į gatvės vaikų pasaulį simboliu. Ji pasakoja, kaip netikėtai atsidūrė pasaulyje, kur vaikystė atrodo visiškai kitokia – pažymėta smurto, bado, nepriežiūros, klijų uostymo, alkoholio ir prostitucijos. Autorė iš pradžių nedrąsiai, bet vis tvirčiau žengia iš saugaus akademinio pasaulio į vaikų, kuriuos visi vadina „gatvės vaikais“, realybę.
Pasakojime išryškėja nuolatinis konfliktas tarp institucinio, biurokratinio požiūrio į žmogų ir gyvo, asmeniško santykio. Kai socialinės tarnybos bijo „daryti gėdą Lietuvai“, Juknaitė su bendraminčiais kuria stovyklas, kuriose stengiasi ne tik pasirūpinti vaikais, bet ir parodyti jiems meilę, rūpestį, žmogaus orumo vertę. Pirmosios stovyklos – kupinos chaoso, netvarkos, vaikų laukinės agresijos, kuri neretai virsta destrukcija. Vaikai – tarsi laukiniai gyvūnai, bet kartu – be galo pažeidžiami ir ištroškę meilės.
Autorė aprašo pirmąją stovyklą, kur vaikai pradžioje laužė, griovė, bėgdavo į mišką, elgėsi agresyviai, bet su laiku nurimo – kai patikėjo, kad jų niekas neišduos. Iš bado ištinę, jie pradėjo augti fiziškai, o kartu – ir emociškai. Buvo skausminga liudyti, kaip mažos šilumos apraiškos – paglostymas, tepalas ant galvos ar karšta vonia – juos akivaizdžiai keitė. Tai buvo vaikai, kuriems žodis „meilė“ – nesuprantamas, bet švelnumas buvo jų ilgesio kalba.
Knygoje aprašomas ir susidūrimas su institucijomis – policija, kuri ne tik nesaugo vaikų, bet dažnai pati juos žaloja. Po vienos stovyklos Juknaitė pati tampa įtariamąja byloje dėl tariamo vaikų plėšimo. Tai išryškina teisėsaugos ir socialinės sistemos bejėgiškumą – jos ne tik nepadeda vaikams, bet neretai tampa dar vienu jų išnaudojimo šaltiniu.
Pasakotoja patiria ir fizinį, ir emocinį išsekimą – stovyklos, jų kasdienybė su vaikais, kurie kenčia nuo abstinencijos, griauna, bėga, bet tuo pačiu giliai viduje trokšta ryšio – visa tai sekina. Juknaitė su kolegomis galiausiai suvokia, kad vienintelis būdas padėti – būti su vaikais. Ne iš viršaus, ne per struktūras, bet iš vidaus, iš žmogaus į žmogų. Tame santykyje, anot autorės, atsiskleidžia tikroji socialinio darbo ir gyvenimo vertė.
Vėliau pasakojime vaikai įgauna vardus ir likimus. Kai kurie – kaip Mindaugas – bando išeiti iš stoties gyvenimo, pradeda mokytis. Kiti – kaip Vitia – žūva. Vienus pasiglemžia klijai, kitus – smurtas ar sistema. Vis dėlto net ir šioje tamsioje tikrovėje Juknaitė mato viltį. Vaikai ima rūpintis vieni kitais, gina silpnesnius – kaip akląją Dovilę, kai ją norėjo naudoti žurnalistai pigiam sensacijų medžioklės šou.
Didžioji integracinė stovykla, kur susitinka aklieji, sveikieji ir gatvės vaikai, tampa simboliniu socialinės vizijos įgyvendinimu. Tai utopiška, bet tikra erdvė, kurioje gimsta bendruomenė, paremta pagarba, kantrybe ir pasitikėjimu.